Kalėdinė Vivus.lt pagalba senjorams ne visi gerumą randa po eglute

Kalėdinė Vivus.lt pagalba senjorams: ne visi gerumą randa po eglute

Kalėdos ir Naujieji metai – tai ypatingas laikas, kai kiekvienas norime pabūti nors šiek tiek geresniais. Tai laikas, kai sustojame, apžvelgiame nuveiktus darbus, kuriame naujus planus bei skiriame daugiau dėmesio sau brangiems žmonėms. Skaudu pripažinti, tačiau Lietuvoje yra ypatingai daug žmonių, kurie yra vieniši, pamiršti, kuriems trūksta žmogiškosios šilumos bei materialios pagalbos. Žinoma, dėmesio jiems reikia kasdien, tačiau jei kiekvienas mūsų bent per šventes skirtume dėmesio tiems, kuriems to reikia – pasaulis taptų šiek tiek gražesnis.

Vivus.lt kiekvienais metais per šventes skiria dėmesį tiems, kam to reikia. Šiais metais mūsų pasirinkta organizacija buvo Raudonasis Kryžius, kuris rūpinasi vienišais, pamirštais senoliais. Šiais metais buvo skirta 1000 EUR piniginė parama šiam  projektui, taip pat kiekvienas įmonės darbuotojas prisidėjo ir  asmeniškai dovanėlėmis, kiek kas galėjo. Taip pat įteikę dovanas, pakalbinome ir Raudonojo kryžiaus darbuotojas: socialinės paramos ir slaugos vyr. administratorę Zitą Juškienę, projektų vadovę Elzę  Maciulevičiūtę bei bendrosios praktikos slaugytoją Skirmantę Astrauskienę.

Pristatykite trumpai savo vykdomą programą

Mūsų programa su senyvo amžiaus žmonėmis yra vykdoma Raudonojo Kryžiaus dar nuo 1991 metų. Pirmiausiai mes prižiūrėjome senus vienišus žmones ir buvo laikas, kai mes turėjome net 100 slaugytojų, kurie buvo plačiai išsibarstę po visą Lietuvą. Vėliau, atėjus ekonominės krizės laikotarpiui, mums teko šiek tiek sumažinti savo gretas. Tačiau neatsižvelgiant į tai – mes ir toliau vykdėme savo veiklą.

Šiandien mūsų pagrindinė programa vadinasi „lėtinėmis ligomis sergančių žmonių  priežiūra ir pagalba jų namuose“. Taip pat turime ir kitą  programa, kurią įgyvendiname bendradarbiaudami su savivaldybėmis – tai „neįgaliųjų socialinė reabilitacija“, kuri yra skirta daugiausiai senyvo amžiaus žmonėms. Dar viena mūsų tikslinė grupė – tai sveiki, tačiau jau senyvo amžiaus žmonės, kurie yra išėję į pensiją ir  jaučiasi vieniši. Jie dar gali patys pas mus ateiti, tad buriasi į senjorų grupes, taip praskaidrindami savo kasdienybę.

Šiandien pas mus jau veikia 12-a senjorų klubų. Jie renkasi kelis kartus per mėnesį, sveikina vieni kitus su gimtadieniais, kartu pamini įvairias sukaktis. Mes nuolat galvojame, kaip dar galime jiems padėti, ieškome lektorių, kurie vestų jiems įvairias paskaitas. Senjorai labai domisi sveika gyvensena, o pas mus kaip tik dirba medikai – mes jiems organizuojame sveikos gyvensenos paskaitas. Pas mus ateina labai daug žmonių, tačiau  susiduriame su patalpų trūkumo problema.

O ar savivaldybė prisideda prie jūsų veiklos finansiškai?

Savivaldybė mums skiria patalpas pagal panaudos sutartį. Finansavimą gauname tik tuo atveju, jei parengiame specialius projektus. Tada gauname finansavimą metams, kurių pabaigoje rengiame ataskaitas ir kitų metų pradžioje vėl rengiame naujus projektus. Tai nuolatinis, nenutrūkstamas darbas.

Ar į jūsų veiklą įsitraukia savanoriai?

Mes turime nemažai savanorių, nes vienam žmogui užsiimti su senyvo amžiaus žmogumi, jį išmaudyti yra per daug sudėtinga. Savanoriais dažniausiai tampa kaimynai, artimieji. Beje, netgi teisės aktai neleidžia slaugytojai vienai maudyti senolio jo namuose –  kartu turi dalyvauti padėjėjas. Kadangi mes jų neturime – tam būtini savanoriai.  O savanorius susiranda ir pačios mūsų slaugytojos, nes natūraliai ateina, pavyzdžiui, kaimynas ar giminaitis į pagalbą ir taip jis tampa mūsų savanoriu. Netgi mūsų senjorų klubo nariai, kurie dar vaikšto – tampa savanoriais: prireikus, jie aplanko nevaikštančius, ateina pabendrauti, atneša kokių nors lauktuvių. Dažnai į mūsų veiklą įsitraukia net ir mūsų pačių darbuotojų šeimos nariai.

Ar iš tiesų senyvo amžiaus žmonės yra tokie vieniši?

Senyvo amžiaus žmonės iš tiesų yra labai vieniši ir tam daug įtakos daro padidėję emigracijos srautai. Šiandien yra daug kalbama tėvų paliktus vaikus, tačiau vyresnio amžiaus žmonės pasakoja kitą istorijos pusę:  kaip tėvai išsiveža vaikus, anūkus ir jie lieka vieni. Nors jie turi vaikus, tačiau realiai jų šalia nėra. Būtent tada jie ieško prie ko glaustis, nes tiesiog neturi su kuo pasikalbėti ar paminėti savo gimimo dieną.

Yra ir kita problema, dėl ko vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi vieniši – tai silpni ryšiai su vaikais. Mes žinome tokių atvejų, kai vaikai yra Lietuvoje, tačiau žmogus yra neprižiūrėtas ir vienišas. Mes negalime užmerkti akis ir neiti pas tokį žmogų.

O kaip tokie žmonės praneša, kad jiems reikia pagalbos?

Dažniausiai informaciją gauname iš senjorų klubo narių, kurie atkreipia dėmesį į žmones, kuriems jau reikia pagalbos. Kitas kelias – bendradarbiavimas su socialinės paramos centrais, kurie taip pat kviečiasi mus į pagalbą. Žmonėms namuose labiausiai trūksta asmens higienos paslaugų, šiandien niekas iš poliklinikos neateina į namus išmaudyti jų bei nukarpyti nagus, o pagyvenusiam žmogui pačiam tai padaryti yra labai sudėtinga.

Papasakokite šiek tiek apie pačius pagyvenusius žmones, kokios paramos jiems daugiausiai reikia?

Pirmoje vietoje vis dėlto yra bendravimas su jais. O kalbant apie labiau apčiuopiamus dalykus –  tai žinoma yra: asmens higienos priemonės, įklotai, patalynė, rankšluosčiai, vitaminai. Valgyti jie dar nusiperka patys, o štai higienos dalykams skiria mažiau dėmesio, nes dažnai tam nelieka ir lėšų. Žmonės dažnai priversti pirkti tik tai, kas pigiausia arba naudoti kitų atiduotas, neretai jau ir pasenusias, priemones. O tai orumo senoliams nesuteikia. Skaudu matyti, kai ilgus metus sąžiningai dirbę žmonės, negali mėgautis oria senatve.

O kaip senoliai su tuo susitaiko psichologiškai?

Nežinau kaip ir atsakyti: iš mano prižiūrimų žmonių net 80% yra vieniši, neturėję šeimų ir yra pripratę prie vienatvės. O tie, kurie tampa našliais arba netenka vaikų – susitaiko kur kas sunkiau. Dažnai tokie žmonės būna pikti, nervingi, irzlūs, priekabūs.

Greičiausiai Jums nėra lengva ir prie jų prieiti?

Taip, kai kurie sunkiai leidžiasi į kalbas. Bet per daugelį metų prie jų pavyksta prieiti, jau net mintinai žinome jų gyvenimo istorijas, kurios yra iš tiesų įdomios. Tai nėra asocialūs asmenys – tiesiog šiandien jie jau yra tokio amžiaus, kai reikalinga pagalba.

Aš esu medicinos sesuo, tad mano paslaugos turėtų būti labiau medicininės, bet realiai pusę laiko aš užsiimu savanoriška veikla. Norėčiau pabrėžti, kad Raudonojo kryžiaus slaugytojos daro tai, ko nedaro kitų organizacijų slaugytojos – t.y. gražiai įvardinant – asmens higienos paslaugos, kas realybėje yra seno žmogaus maudymas. Tai daryti yra sunku, tačiau būtina, kad neatsirastų pragulų, iššutimų. Svarbu užtikrinti, kad drabužiai būtų švarūs – kalbame tiesiai šviesiai, be jokių pagražinimų, nes tokia yra realybė.

Deja, ne visi senoliai nori maudytis, ne visi nori persirengti švariais rūbais ar net keisti patalynę –  jie tiesiog sako „aš nenoriu“ ir viskas. Tai vieną kartą leidžiu jiems nesimaudyti, o kitą kartą jau nebegaliu to leisti. Tačiau jie bijo netekti ir slaugytojos, tad kartais tenka pasakyti, kad jei jie atsisakys maudytis, mes kitą kartą tiesiog nebeateisime – tada jie sutinka. Žinoma senolių maudymas neapsiriboja tik įsodinimu į vonią ir apiprausimu, tenka kartais ir kirpėjomis pabūti, kai pamatome, kad plaukai jau per ilgi. Taip pat atliekame ir higieninį nagų tvarkymą, nes pas specialistus apsilankyti jie negali, o patiems susitvarkyti tiesiog nebepavyksta, tad šį darbą tenka atlikti mums.

Tai Jūs jau po truputi tapote „ramsčiu“ senoliams?

Taip. Žinoma, jie norėtų, kad mes dažniau pas juos ateitume. Tačiau mes turime grafikus, einame pas žmones pagal poreikį.

O ar ieškote patys iš šalies „ramsčio“ sau patiems?

Taip, mums taip pat labai reikalingas ramstis. Neseniai mes su kalbėjome, kaip būtų gerai turėti kokių dovanėlių, kai atėjus senolių gimtadieniui, slaugytoja juos bent simboliškai pasveikintų. Žinoma, mes tai bandome daryti savo jėgomis: ar tai gėlę nunešame, ar atviruką užrašome, bet norėtųsi ir kokią dovanėlę įteikti, kad jie jaustųsi labiau vertinami ir nepamiršti.

Mūsų darbas nėra matomas, nes šie žmonės yra sergantys, o mes, būdami medikai, privalome laikytis konfidencialumo, negalime viešinti jų istorijų. Aplankome senolius, numaudome, pakeičiame patalynę, perrengiame. Po dviejų savaičių  grįžtame vėl pas tą patį žmogų bei vėl atliekame tuos pačius darbus  – tos kasdienybės niekas nemato. Mes esame vienas žingsnis iki slaugos ligoninės, bet tas žingsnis yra labai reikšmingas.

O kiek žmonių tenka prižiūrėti vienam darbuotojui?

Apie 30 žmonių. O lankymas yra pagal poreikį: standartiškai maudome du kartus per mėnesį, jei tik leidžia to žmogaus fizinė būklė. Jei senolis itin silpnas – maudome šiek tiek rečiau. Žinoma būna situacijų, kai tenka lankyti ir dažniau, pavyzdžiui, jei pablogėja savijauta, atsiranda pragulų – tada lankome jau kur kas dažniau, kol problema išsprendžiama. Štai neseniai buvo tokia situacija, kai viena moteris pargriuvo ir prasiskėlė galvą – tada slaugytojai teko lankyti ją kiekvieną dieną.

Dar vienas svarbus mūsų lankymo tikslas – tai vaistų dozavimas. Dažnai žmonės pamiršta gerti vaistus, geria juos tik vienos rūšies arba kaip tik sumaišo vaistus ir geria ne tuos, kurių reikia, o reikiamus tiesiog pamiršta. Taip pat visada patikriname ar vaistai dar yra galiojantys.

O koks Jūsų prižiūrimų senolių vidutinis amžius?

Tiksliai pasakyti būtų sunku, bet didžioji dauguma jau yra vyresni kaip 70 metų amžiaus. Žinoma pasitaiko ir jaunesnių, pavyzdžiui, virš 50 metų amžiaus – bet tokių yra vis dėlto mažuma.

Apibendrinant norėtume pasakyti, kad tokia parama kaip Jūsų įmonės, mums yra labai svarbi. Nes mūsų tikslas – slaugyti ir suteikti reikiamą pagalbą kuo didesnei daliai žmonių. Ypač dėl to, kad labai pastebimas žmonių senėjimas Lietuvoje, tad ir į mus kreipiasi vis daugiau žmonių. Šiandien pagalbos poreikis yra daug didesnis, nei mes galime aprėpti, vien dėl žmogiškųjų resursų trūkumo. Tad dėl tokios paramos mes galime ne tik dažniau tuos žmones aplankyti, bet ir aprūpinti juos būtinomis priemonėmis. Deja, valstybė negali pasirūpinti tiek, kiek iš tiesų reikia, tad mūsų misija – rasti papildomų šaltinių ir būdų, kaip pasirūpinti seneliais.