Vilniaus rotušė

Vilniaus rotušės istorija

Vilnius – miestas pilnas įvairiausių laikmečių fragmentų, modernus, o kartu ir alsuojantis senąja Lietuvos dvasia. Nenuostabu, kad tokiame sename mieste galima atrasti daugybę miesto simboliais spėjusių tapti pastatų ir erdvių. Paklausus vilniečių, kas jiems simbolizuoja Vilnių užvirtų karštos diskusijos. Juk turime Gedimino pilį, Katedrą, Trijų Kryžių kalną, Aušros vartus… Viskam išvardinti neužtektų visos dienos. Tačiau yra dar vienas itin svarbus pastatas ilgą laiką buvęs ne tik Vilniaus simboliu, bet ir politiniu bei ekonominiu centru – Vilniaus rotušė.

Rotušės istorija

Rotušė, kaip institucija, savo pradžią gali atsekti iki pat 1387-ųjų metų. Tuomet Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises – taigi savivaldą. Tai reiškė, kad mieste turėjo atsirasti administracinės paskirties pastatas. Kalbant apie fizinį pastatą, jis pirmą kartą minimas 1503-iaisiais. Spėjama, kad rotušė buvo pastatyta ten pat, kur stovi ir dabar. Tokią hipotezę patvirtina ir rytinėj pusėje, rūsyje, rasti gotiško mūro likučiai, būdingi Jogailos laikams.

Vilniaus rotušė minima 1387 metais
Vilniaus rotušė pirmą kartą minima 1387 metais

Tuomet rotušėje buvo įsikūręs magistratas – miesto valdžia panaši į dabartinę tarybą, vadovaujama vaito. Ten taip pat buvo miesto sargybos būstinė, būrėsi pirkliai, buvo laikomi matų etalonai. Rūsyje tūnojo miesto kalėjimas, o šalimais esančioje aikštėje buvo centrinis miesto turgus, bei, žinoma, kartuvės.

Rotušės rekonstrukcija

Rotušę dažnai tekdavo remontuoti dėl įvairiausių karų, gaisrų bei kitų katastrofų. XVIII a. viduryje po keleto gaisrų buvo sunaikintas rotušės bokštas. Atstatymo darbams vadovavo Jonas Kristupas Glaubicas. Jo pastangomis buvo rekonstruotas bokštas kartu su ten buvusiu laikrodžiu, varpine ir vėtrunge. Deja, po 10 metų buvo pastebėta, kad bokštas pradeda svirti, taigi remonto darbams buvo paskirtas vadovauti vienas iš garsiausių Lietuvos architektų – Laurynas Gucevičius taip pat vadovavęs ir Vilniaus katedros rekonstrukcijai (ne veltui nemažai žmonių sumaišo rotušę su katedra).

Anksčiau buvusi barokinio stiliaus, rotušė tapo vienu iš geriausių brandžiojo klasicizmo pavyzdžių Lietuvoje. Norint išspręsti dėl bokšto kylančias problemas, buvo nuspręsta jo atsisakyti. Gaila, tačiau pats autorius – Laurynas Gucevičius, nesulaukė savo projekto pabaigos – rotušės rekonstrukcija buvo baigta jau po jo mirties.

Vilniaus rotušės aikštė
Vilniaus rotušė atnaujinta ne vieną kartą

Atnaujintoje rotušėje toliau intensyviai virė miesto gyvenimas – ji išliko politiniu, administraciniu ir ekonominiu miesto centru. Čia veikė iždinė, vaito ir pirklių salės, krautuvės, tebesiglaudė sargyba ir kalėjimas. Jei norite pajusti tų laikų dvasią, galite apsilankyti rotušės pietinėje pusėje veikiančiame restorane, kur vis dar galite išvysti Gucevičiaus laikus menančias freskas.

XIX a. rotušėje pradėjo vykti ir įvairūs kultūriniai renginiai. Didžioji salė, magistrato pavedimu, tapo koncertų, operos ir teatro pastatymų centru. Čia vyko įvairios premjeros, o ankstyvajame XX amžiuje čia taip pat buvo suvaidintas pirmasis, po spaudos atgavimo, lietuviškas spektaklis – „Pilėnų kunigaikštis“, pastatytas Marcelino Šikšnio.

Rotušė dabar

Šiuo metu Vilniaus rotušė skirta įvairiausiems reprezentaciniams ar kultūriniams renginiams. Čia vyksta parodos, koncertai, paskaitos bei seminarai. Taip pat rotušėje vyksta iškilmingi Vilniaus miesto tarybos posėdžiai, sutinkami garbingi miesto svečiai, teikiamos premijos, minimos valstybinės šventės. Nors Vilniaus politinė valdžia ir persikėlė į Konstitucijos prospektą, rotušė išlieka svarbus kultūrinis centras.

Vilniaus rotušė XXI amžiuje
Vilniaus rotušė šią dieną

Paskutinysis rotušės atnaujinimas vyko 1936-1940 metais. Tuomet buvo sumūryti granitiniai laiptai, dengtas pirmojo aukšto kiemas paverstas vestibiuliu, bei įrengti centriniai laiptai iš marmuro. Vilniaus miesto savivaldybei rotušė buvo perduota 1999 m. Nuo jos laiptų į Lietuvos žmones kreipėsi ne vienas garbingas sostinės svečias, tarp jų ir JAV prezidentas George‘as W. Bush‘as bei JK karalienė Elžbieta II. Šiandien rotušė į miestą žiūri savo įstabiu fasadu. Jame puikuojasi portikas su šešiomis dorėninėmis kolonomis, laikančiomis trikampį frontoną. Pastarojo centre iškilęs Vilniaus miesto herbas. Tai – vienas iš dailiausių senamiesčio pastatų nuostabiai derinantis matytų amžių didybę, kartu su šiuolaikiška dvasia. Ne veltui rotušę galima laikyti kuo tikriausiu Vilniaus simboliu.